Laidotuvių atributika

Lietuvoje įvedus krikščionybę, keitėsi laidojimo papročiai ir atributika. Svarbiausias atributas – karstas, grabas, rakštis. Tik paskutinysis žodis yra baltiškos kilmės. Tai rodo, kad laidojimas žemėje – ne itin senas paprotys. Seniausi karstai buvo skobtiniai (skobta apačia ir skobtas antvožas). Vėliau paplito karstai, pagaminti iš 6 lentų. XVII–XVIII a. jie jau buvo puošiami dažytomis gėlėmis. Karsto papuošimas priklausė nuo velionio turtingumo arba socialinės padėties, šalies ekonomikos lygio. Žmonės, jausdami artėjančią gyvenimo pabaigą, pasirūpindavo įkapėmis, turėdavo pasiruošę gedulingą žvakę, kryželį, o kai kurie – net ir karstą. Dažniausiai karstą mirusiajam sukaldavo per parą. XX a. pradžioje, o ypač tarpukaryje, atsigaunant kraštui, prasidėjo karstų papuošalų gamyba kaip verslas, taip pat ir prekyba jais. Didžiausias šios rūšies gaminių tiekėjas buvo bendrovė „Malda“, aprūpindavusi laidojimo atributika nuo šv. patrono paveikslėlio ir rožančiaus iki antkapinio kryžiaus metalinės mūkelės. Karsto papuošimus štampuodavo iš kartono, padengdavo sidabrine arba auksine folija arba dažydavo dažais.
Lietuvos liaudies buities muziejaus miestelyje įrengtoje tarpukario laikotarpio karstinės ekspozicijoje pristatomi nebrangūs karstų puošimo reikmenys ir kita laidojimo atributika.

 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
Parodos autorius LLBM Direktoriaus pavaduotojas informacijai ir muziejininkystei dr. Eligijus Juvencijus Morkūnas
Fotonuotraukos dr. E. J. Morkūno ir iš LLBM archyvo
Maketas vyresniosios muziejininkės Ingos Levickaitės