A. Bielinis gimė 1918 m. vasario 18 d. Švenčionių apskrityje, Tverečiaus valsčiuje, Dietkauščiznos kaime Jono ir Rozalijos Bielinių šeimoje, kurioje užaugo keturi vaikai – trys dukros ir jauniausias sūnus Antanas. Šeima dirbo žemę, tačiau tėvas prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo išvykęs uždarbiauti į Ameriką. Grįžęs iš Amerikos, Jonas Bielinis savo namuose įteigė pirmąją kaime lietuvišką mokyklą, kurioje mokėsi ir Antano seserys. Antanas jau lankė lenkų pradinę mokyklą, tačiau seserims padedant, išmoko skaityti ir rašyti lietuviškai. Antanui buvo tik 9 metai, kai mirė tėvas, todėl jam ir seserimis labai anksti teko pradėti dirbti visus ūkio darbus. Baigęs pradinę mokyklą, Antanas dar tris metus mokėsi Švenčionių lietuvių gimnazijoje, tačiau, Lenkijos valdžiai uždarius gimnaziją, jos nespėjo baigti.
A. Bielinis dar būdamas visai jaunas įsijungė į lietuvišką visuomeninę veiklą. Platino kaime lietuviškus laikraščius ir žurnalus, kuriuos lietuviškos spaudos platintojas atnešdavo iš Lietuvos. Dirbo Šv. Kazimiero draugijos įteigtos skaityklos-knygynėlio vedėju. Už lietuvišką veiklą lenkų valdžia 1937 m. suėmė ir beveik metus A. Bielinį kalino Lukiškių kalėjime Vilniuje. Išėjęs iš kalėjimo, gyveno Vilniuje, mokytojavo, dalyvavo įvairių lietuvių organizacijų veikloje, mokėsi muzikos mokykloje, dalyvavo dainų ir šokių ansamblyje „Lietuva“, kur dainavo ir grojo įvairiais liaudies muzikos instrumentais.
1944 m. rusų okupacinė valdžia A. Bielinį suėmė ir įkalino Norilsko lageryje Rusijoje, kur jis išbuvo 10 metų, o vėliau išsiuntė į tremtį. A. Bielinis grįžo į Lietuvą 1957 m. sirgdamas tuberkulioze. Labai sunkiai pavyko įsidarbinti meno vadovu Trakuose, vėliau Rūdiškėse ir Vievyje. 1958 m. A. Bielinis sukūrė šeimą, augino dukrą Daivą ir sūnų Visvaldą, su šeima apsigyveno Elektrėnuose.
A. Bieliniui teko ilgai gydytis, daug laiko praleisti ligoninėse. Tuomet jis pradėjo rašyti savo prisiminimus, taip pat užrašydavo kitų Tverečiaus apylinkių žmonių pasakojimus apie įvairius šių apylinkių kaimo žmonių papročius: vestuves, krikštynas, laidotuves, talkas, piemenavimą ir kitus. Parašytus, mašinėle atspausdintus tekstus, A. Bielinis atiduodavo Lietuvos istorijos, Lietuvių kalbos institutams, Liaudies kultūros centrui.
Liaudies buities muziejaus archyve saugoma A. Bielinio 1987–1989 metais užrašyta etnografinė medžiaga: „Piemenų žaidimai ir dainos Švenčionių apskrityje, Tverečiaus valsčiuje XX a. pradžioje“, „Arklio įvaizdis vaikų žaidimuose Švenčionių apskrityje, Tverečiaus valsčiuje XX a. pradžioje“, „Piemenavimo papročiai Švenčionių apskrityje, Tverečiaus valsčiuje XX a. pradžioje“, „Vaikų žaislai ir žaidimai Švenčionių apskrityje, Tverečiaus apylinkėse XX a. pradžioje“.
A. Bielinio užrašyti prisiminimai pasižymi ypatingu išsamumu, vaizdinga, tarmiška kalba. Juose atsispindi ne tik Švenčionių krašto papročiai ir tradicijos, bet ir  žmonių tarpusavio santykiai, bendravimo kultūra, vertybinės nuostatos, todėl yra įdomūs įvairių sričių kaimo kultūros tyrinėtojams.
A. Bielinis labai išsamiai ir vaizdingai aprašė ir visus kaimo vaikų žaidimus, jų taisykles, žaidimo vietą ir laiką, žaidėjų psichologiją, žaidimų taktikos ypatumus, komandinių ir kitų žaidimų laimėjimo ir pralaimėjimo nuotaikas, suaugusiųjų požiūrį į vaikų žaidimus. Kaimo vaikų žaidimus A. Bielinis skirstė pagal jų vietą ir tikslus: žaidimai kaimo gatvėje, žaidimai ganant gyvulius lauke, šeimyniniai žaidimai, žiemos žaidimai, gudravimo žaidimai, dainuojamieji rateliai ir šokiai. Jis užrašydavo ne tik dainuojamųjų ratelių dainų žodžius, bet ir jų melodijų natas.
A. Bielinis buvo vienas pirmųjų, kuris 1989 m. pradėjo rekonstruoti senuosius, jau seniai išnykusius kaimo vaikų žaislus ir žaidimų priemones. Rekonstruoti žaislai beveik niekuo nesiskyrė nuo senųjų, autentiškų žaislų. Gamindamas žaislus jis naudojo tik tas medžiagas, įrankius, gamybos būdą, kurį naudodavo būdamas vaikas.
Parodoje pristatome A. Bielinio pagamintų žaislų ir žaidimų priemonių rinkinį, kuriame saugoma virš 30 eksponatų.
1995 metais A. Bielinis ėmėsi iniciatyvos atgaivinti ir Švenčionių krašto vaikų žaidimus. Jis pasiūlė Rumšiškių A. Baranausko mokyklos folkloro būrelio vadovei Vitai Braziulienei mokyti vaikus žaisti šiuos žaidimus. Beveik pusę metų, vieną kartą per savaitę A. Bielinis atvažiuodavo į muziejų, repetuodavo su vaikais kiekvieną žaidimą, ratelį, šokį, taip pat piemenukų dainas ir erzinimus. Žaisdami vaikai naudojo paties A. Bielinio padarytus žaislus ir žaidimų priemones, saugomas Liaudies buities muziejuje. 1995 m. gegužės mėnesį, talkinant Liaudies kultūros centro specialistams, A. Bielinis ir V. Braziulienė organizavo Švenčionių krašto vaikų žaidimų filmavimą Liaudies buities muziejuje. Šių žaidimų aprašymus ir nufilmuotus vaizdus Lietuvos liaudies kultūros centras 1998 m. išleido knygelėje ir video kasetėje „Vaikai vaikai vanagai“. Džiaugdamasis, kad pavyko atgaivinti vaikystės žaislus ir žaidimus A. Bielinis parašė: „Atkurti mano vaikystės laikų vaikų žaidimai buvo stropiai su šių laikų mokiniais atstatomi, fotografuojami. Manau, tik tokiu būdu jie aiškesni gali išlikti ateičiai“.
A. Bielinis nuosekliai, visą savo gyvenimą dirbo darbus, kurie tuo metu buvo svarbūs tautos išlikimui, senosios kaimo kultūros ir vertybių išsaugojimui, todėl nusipelno didžiausios pagarbos ir įvertinimo.