Mūsų tradicinę kultūrą, atspindimą Lietuvos liaudies buities muziejuje, etnologė Angelė Vyšniauskaitė, turėdama mintyje medžiagiškumą, apibūdino kaip medžio kultūrą: Galima drąsiai tvirtinti, kad mūsų senoji kultūra yra medžio kultūra. Šalia to, kad medžiai, ypač sodai, puošė lietuvių sodybas, patys sodybos pastatai, jų vidaus įranga, namų apyvokos reikmenys, darbo įrankiai buvo daromi daugiausia iš medžio. Tik šiandien, pailsę nuo šaltų mūrų, pradedame suprasti, kokia medžio teikiama šiluma supo mūsų protėvius ir sunkioje jų kasdienoje, ir atokvėpio, švenčių valandomis. Jie gyveno švelniomis samanomis padabintų sienojų pirkiose. Jie sėdėjo ant masyvių medinių suolų, nuo darbo sudiržusiomis rankomis laužė duoną ant balto ąžuolinio stalo, lengvučiais liepiniais šaukštais sėmė viralą iš medinio dubens. Krikštasuolės kampe ant medinės lentynėlės stovėjo nedidelis medinis kryželis – Kūrėjo palaimos namams simbolis. Neretai kosmoso didybės jėgų ženklais meistro išdrožinėtas medinis kryžius ar koplytėlė su medinėmis šeimos ir giminės šventųjų globėjų skulptūrėlėmis stovėjo prie trobos gėlių darželyje. Čia pat, pirkioje, buvo ir medinės lovos, ir medinė, įmantriai gėlių žiedais su giedančiais paukščiais viršūnėje ištapyta atsineštinė – kraitinė mamos skrynia. O kur dar mediniai namų apyvokos rykai – kibirai, naščiai, pagaikštis. Kur žemaičių ir suvalkiečių, kaip ir Mažosios Lietuvos mėgtos medinės klumpės – medpadžiai, žąselės, zanavykų vadintos dipkomis. Juk sakyta: „Zanavyko plačios dipkos, jis padaro kap ant skripkos“… Taip nuo gimimo iki mirties žmogus gyveno drauge su medžiu. Ir miręs nuo jo nesiskyrė: amžinam poilsiui gulė į dažniausiai kaimynų padirbtą medinį karstą. Kapų tyloje mirusiems taip pat tik medžiai ir paukščiai traukė bendrą sutartinę, o medinis kryžius (lietuvninkų senasis paminklas krikštas) rymojo kiekvienam žemėn sugrįžusiam. (Angelė Vyšniauskaitė. Lietuvio namai, 2004)
Tokią kultūrą suformavo gamtinės sąlygos. Miškingas kraštas dovanojo pigios žaliavos – medienos – gausą. Bet kuris muziejaus kampelis – tinkamiausia iliustracija kiekvienam autorės teiginiui. Čia sukaupta gausiausia medinės architektūros kolekcija. Tokia architektūra nuo seno paplitusi ir Šiaurės šalyse, turinčiose didžiulius miškų plotus bei gausius medienos išteklius. Gal dėl to kartais neteisingai manoma, kad ji tinka tik ten, kur šalta. Pietų Europoje, kur medienos ištekliai menki, statyboms naudotas akmuo. Akmeninės statybos Lietuvoje turime vos keletą bažnyčių, malūnų, dvaro pastatų. Muziejuje neturime tokio pavyzdžio. Įdomi Miestelio varpinė: pamatas neišsiskiria, o akmens mūras natūraliai kyla į viršų, suformuodamas visą pirmąjį statinio aukštą. Kuriam mūsų regionui labiau būdingi akmeniniai pastatai žiūrėkite:
https://www.youtube.com/watch?v=_yhnB0ISRE0&list=PLZ_Oazhp1wMpHqk0z4MjPG158emIlcjVP&index=4;36 (38 min.).
Parodos tikslas – atskleisti akmens panaudojimo senojoje buityje įvairovę, iliustruojant nuotraukomis iš muziejaus ekspozicijos. Nors Lietuvoje jo daug neturime, verta prisiminti, kad akmuo – tvariausia natūrali medžiaga. Galbūt paroda įkvėps dažniau pritaikyti akmenį ir šiuolaikiniame gyvenime, vadovaujantis tvarios vartosenos principais.
Kviečiame virtualiai pakeliauti maršrutu Dzūkija – Aukštaitija – Suvalkija – Miestelis – Žemaitija ir, kad medžio monotonija neprailgtų, paieškoti akmens. Kai kur nukrypsime nuo maršruto dėl vienaip ar kitaip susijusių eksponatų (pvz., aliejinės girnos ir aliejinės įranga), papildančių vienas kitą ar temą, kurią jie pristato. Gal net nustebsite, kad ne visur, kur įprasta matyti akmenis, jų rasi (pvz., pamatuose), ir atvirkščiai (piestoje, alaus tekinime). Kai ekspozicijoje nedemonstruojamas procesas (pvz., slėgimas), pateikiame eksponatus, susijusius su juo bei aprašą po nuotrauka.
Parodos rengėjus taip pat nustebino vaizdų, vis kitaip iliustruojančių įvairovę, gausybė. Kaip akmenėlių pakelėje ar pajūryje! Todėl, nebandydami Jūsų kantrybės, parodą padalinome į dvi dalis. Šioje dalyje nuotraukos kviečia virtualiai kelionei maršrutu Dzūkija – Aukštaitija – Suvalkija. Antra dalis pakvies į miestelį ir Žemaitiją.
Jei keliautumėte po muziejų realiai, turbūt stabteltumėte trumpam atokvėpiui ant Pravienos upelio žiočių, prie tyvuliuojančių Kauno marių. Gal net kojas panardintumėte į vandenį nuovargiui nuplauti ar pasvaidytumėte į jį rastus ant kranto akmenėlius. Kas žino, gal kuris atsitrenktų į brastą (žemaičiai sakytų kūlgrindą), ant kurios nepataikęs, anot legendos, vos neprasmego karalienės Jadvygos, Vytauto giminaitės, vežimas. Laimei, išgelbėjęs sumanus karys Rumša, čia vėliau įsikūręs ir vardą vietovei paskolinęs… Kitas galbūt užkliūtų už velnio tilto liekanų. Bet tai jau senųjų Rumšiškių ir jų apylinkių paslaptys, kartu su gyvenvietėmis giliai nugramzdintos upių tėvo Nemuno versmių…
Virtualiai kelionei besibaigiant, greičiausiai jau patys sau būsite atsakę, kuriame regione daugiau naudota akmens šalia medžio. Ar viskas pastebėta? Prisiminta? Gal Jūs papildytumėte? O koks Jūsų santykis su akmeniu dabar? Nešiojate ant piršto? Užantyje? Po kaklu? Ant širdies? Pasirinksite realią kelionę aplink „Tėviškę“ – neabejotinai nutiks tai, ką išvardijome paskiausiai: jei ir turėjote kokį akmenėlį ant širdies, atsipalaidavus tikrai nuriedės...
AKMENŲ EKSPOZICIJOS FRAGMENTAS
Galbūt ne kiekvienas pastebi, bet būtent akmenų kolekcija prasideda muziejaus ekspozicinis maršrutas: įėjus pro centrinius vartus, nusileidus laiptais ir nuo plano pasukus į dešinę, Dzūkijos – Aukštaitijos link. Čia – akmeniniai objektai, susiję ir su dvasiniu, ir su materialiuoju pasauliu.
Dubenėtieji akmenys alkai – senosios ikikrikščioniškos baltų religijos reliktai
Ne taip seniai tikėta, kad jų įdubimuose užsilaikąs vanduo turi ypatingos galios. Daugiau apie dubenėtuosius akmenis ir daugiau jų nuotraukų žiūrėkite: https://www.llbm.lt/eksponato-byla-dubenetieji-akmenys/
Archeologas Vykintas Vaitkevičius: Akmenys su smailiadugniais dubenimis buvo namuose, girnų kampe, įrengtų šventų buveinių arba šeimyninių altorių elementai. Čia buvo garbinama deivė Žemyna ir dievas išlikusiu epitetiniu vardu – Pagirnis. Sakmėse šių dievų bruožus absorbavo Aitvaras, o tai iš dalies lėmė, kad akmenys su smailiadugniais dubenimis, pamiršus jų paskirtį, patys imti vadinti girnomis. Klausimas, kam buvo skirti dubenys kertėse, lieka atviras.
Ištrauka iš: https://www.istorija.lt/data/public/uploads/2020/10/la_28_191-207.pdf
Girnapusės iš aliejinės – aliejaus spaudyklos – didžiausi akmenys muziejuje
Pabandykime įsivaizduoti: kaip neturint šiuolaikinės technikos buvo galima apdoroti tokius, dviejų metrų skersmens akmenis ir atsigabenti juos į reikiamą vietą. Pakėlę akis aukščiau matome ąžuolą. Jo gentainiai talkindavo, pavirtę pavažomis, tiltais, presais. Girnapusėms, jau esant muziejuje, teko garbė ir į filmą „Praeitis dabar“ (1999 m., režisierius Vytautas Kubilius) pakliūti. Filmą žiūrėkite: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/3760/dokumentinis-filmas-praeitis-dabar.
Aliejinės girnos, parengtos darbui – linų sėmenų traiškymui
Vertikalųjį akmenį suko arklys. Aliejinės būdingos Suvalkijai. Tad ir muziejuje jos ten ieškokite – susipažinsite su visu aliejaus išgavimo procesu. Tik turtingi ūkininkai galėjo įsirengti tokią įrangą. Reikėjo tinkamų, dar didesnių, nei malūnų girnapusės, akmenų. Jau aptašyti ir nušlifuoti akmenys būdavo specialiai tam pagamintomis pavažomis atgabenami į vietą, o, juos gabenant, dažnai ne vienas silpnesnis tiltas neatlaikydavęs. Įsirengus būdavo pelninga: į vieną spaudyklą spausti aliejaus suvažiuodavo iš aplinkinių kaimų ir vienkiemių, nutolusių iki 30 km.
DZŪKIJA
Rudaminos sodyba (dzūkų vienkiemis)
Akmuo – vietoj laiptelio ir kilimėlio – prie įėjimo į namą stubą
Akmuo prie įėjimo į svirną – mažiausią svirną muziejuje
Visoje Lietuvoje beveik prie kiekvieno namo ar svirno įėjimo buvo galima pamatyti akmenį. Fizikas, etnografas Ignas Končius, kilęs iš Žemaitijos ir ją aprašęs: Prieš bet kurias duris padėtas prie priegrindo (žemaitiškai – priesvirnis) didelis lygus akmuo. Per aukštai būtų žengti tiesiog nuo žemės ant priegrindo. Be to, ant to akmens nutrini prie klumpių prikibusius purvus, ypač rudens metu, nudaužai sniegus atadrėkiui esant žiemos metu. (Ignas Končius, Žemaičio šnekos, Vilnius: „Vaga“, 1996)
Stubos pamatas su išimamais akmenimis pabėgimui iš slėptuvės
Nuotrauka ir piešinys dr. Eligijaus Juvencijaus Morkūno.
Slėptuvėje (bunkeryje) buvo slepiamasi suiručių metu. Po II-ojo pasaulinio karo joje slapstėsi Lietuvos partizanai. Plačiau žiūrėkite: www.llbm.lt/parodos/Rezistencijos_ir_kovų_atspindžiai/
Namo ar kito pastato kojos – taip mįslėje pavadinti pamatai – turbūt geriausiai visiems žinomas akmens pritaikymas. Kiti sako, kad pamatai – kaip mums batai. Daugiau apie juos: www.llbm.lt/pamatai. Ten taip pat pamatysite, kaip skaldomi akmenys.
Akmens mūro rūsys šakniavaisiams stubos kamaroje
Puodas, kuriam molis išminkytas, primaišant pirtyje perdegusių akmenėlių.
Įėję į stubą ir pasukę į kairę, tarp krosnies ir lovos, viršuje ant lentynos pamatysime puodą, kokį nusilipdydavo pati šeimininkė. Dzūkėms puodų lipdymas muziejaus atspindimu laikotarpiu buvo įprasta veikla, panašiai, kaip valgio gaminimas ar kiti namų ruošos darbai. Būtų gardu paragauti čia pat krosnyje tokioje molinėje keptuvėje keptos babkos, žąsies ar bent bulvių košės?
Tiltas akmens mūro šonais per Pravienos upelį ties Rudaminos sodyba
Tokie mūriniai arkiniai tiltai būdingi dvarams ir jų parkams.
Šį tiltą galima pamatyti LTV filme „Aušros sūnūs“ (1998 m., režisierius Bronius Morkevičius), kuriame jis jungia ir skiria dvi valstybes – Prūsiją ir Rusiją, o per jį knygnešiai gabena knygas į Lietuvą.
Iš akmenų sukrauta krosnis grybų džiovykloje
Pakeliui link dzūkų kaimo, dešinėje pusėje. Žeminės tipo grybų džiovykla.
Kažin ar kam negirdėtas posakis, pačių dzūkų apie save sugalvotas, taikliai atskleidžiantis dzūkišką gyvenimo būdą: „Jei ne grybai jir ne vuogos – šilų mergos būtų nuogos, jei ne pupos jir ne lįšiai (lęšiai) – gruntų vyrai būt nuplyšį.“
Iš akmenų sukrauta krosnis pirtyje
Daujėnų vienkiemio pirtis iš Mičiūnų kaimo, Kupiškio r.
Pilant vandenį ant įkaitintų krosnies akmenų, besimaudančius apgaubdavo sveikatinantis garas, o karštus metant į kubilą, buvo sušildomas vanduo maudynėms. Miltas – įkaitintais akmenimis sušildytas – vanduo moterų naudotas ir gyvybės atsiradimo slėpinyje – gimdyme.
Lietuvių kalbos mokytoja Zina Puškorienė: Vanduo pirčiai daugelį šimtmečių buvo šildomas kubiluose, į kuriuos žmonės įleisdavo iki raudonumo įkaitintus riedulinius akmenis. Šis procesas būdavo vadinamas milinimu. Žodis milti giminingas veiksmažodžiui pamilti, o sanskrito kalboje miltai reiškia susijungti, susivienyti. Lietuviams taip pat buvo žinomas žodis milinys, kitaip – meilė. Taigi milti reiškė karšto akmens ir vandens meilę, susijungimą, santuoką.
Daugiau skaitykite: https://www.pajurionaujienos.com/?act=exp&sid=6433
Dvaro pirtis (veikianti) su akmenimis krosnyje
Tarp Dzūkijos ir Aukštaitijos sektorių, ant Pravienos upelio kranto.
Tokių pirties krosnių Lietuvoje beveik neliko. „Lietuviškos pirties bičiulių draugijos“ iniciatyva prieš kelerius metus šis dvaro pastatas prikeltas naujam gyvenimui.
Pirties interjeras ir jos šeimininkas Valdas Rimavičius
Milinimą kviečiame stebėti nuo 1 val. 13 min. šiame reportaže:
Įspūdingiausia – pajusti apsilankius dvaro pirtyje: www.dvaropirtis.lt
Akmenų labirintas prie dvaro pirties
Sukurtas 2010 m. labirintų kūrėjo Vaidenio Čapskio. Šiame labirinte „Teveda pramata ir telydi pajauta“ eina dvi gijos. Ilgesnis kelias – jausmų, pojūčių, trumpesnis – logikos. Kelionė labirintu – tai perėjimas į pojūčių pasaulį.
Dzūkijos kaimas
Akmenukais sutvirtinti gėlių darželio lysvelės kraštai
Vaitakarčmio sodybos darželis. Dzūkija.
Akmenukais sutvirtinti gėlių darželio lysvelių kraštai
Kirdeikių sodybos darželis. Aukštaitija.
Akmenukais sutvirtinti gėlių darželio lysvelės kraštai
Pakapių sodybos darželis. Aukštaitija.
Darželio lysvelių kraštų tvirtinimas akmenukais – vienas paprasčiausių tvirtinimo būdų:
„Akmenukai – senas daiktas. Jei neturi ko, tai akmenį uždėjai, žemė nebyra – ir gerai.“ (Bronislava Tindziulienė, g. 1914 m. Šarkiūnėlių k. Panemunio ap., Rokiškio r. – Gražina Žumbakienė. Senieji Lietuvos gėlių darželiai. Kvapnūs, puošnūs, gydantys. Lietuvos liaudies buities muziejus. 2016)
Akmenukus pavasarį, kiti kartais ir prieš atlaidus, pabaltindavo kalkėmis.
Akmeninės rankinės girnos
Vaitakarčmio pirkios priemenė, dešinėje pusėje.
Atskirų girnapusių galima pastebėti jau minėtoje akmenų kolekcijoje. Joje buvusios ir primityviausios bei seniausios – trinamosios – girnos. Tai du akmenys: vienas – su įdubimu grūdams supilti, kitas – patogus suimti ranka, naudotas jiems trinti. Neįtikėtina, bet kartais net akmuo neatlaiko žmogaus žiaurumo… Jos atrodė labai panašiai, kaip tos, kurias galite matyti:
https://www.limis.lt/paieska/perziura/-/exhibit/preview/257759193?s_id=axvgU0EUIurgiL44
Malimas girnomis
Amatų diena muziejuje 2000 m., mala vyresn. muziejininkė Sigita Žukauskaitė, procesą stebi Aleksiejus Luchtanas – Lietuvos archeologas, Vilniaus universiteto profesorius, pirmųjų Amatų dienų muziejuje dalyvis. Kiekvienas muziejaus lankytojas gali pabandyti pamalti tokiomis girnomis Aukštaitijos kaimo dūminėje Klepšių gryčioje.
Kluonas ant medinio pamato
Pamatai – medinės trinkos.
Ne visur, kur, atrodo, turėtų būti akmenys, juos Dzūkijoje atrasime. Kelių pastatų neįprastos „kojos“. Pagalvokime, kodėl? Juk žmogus pratęs išsiversti su tuo, ką turi.
Apkeliauti Dzūkiją galima ir virtualiai: http://3dturas.llbm.lt/dzukija/
Gerai matyti Rudaminos sodybos akmenys prie stubos ir klėties įėjimų, Vaitakarčmio ir Musteikos pirkių kilimėliai - laipteliai.
AUKŠTAITIJA
Malūnėlis su viduje įmontuotomis akmeninėmis rankinėmis girnomis
Į vėją atgręžiamas visu liemeniu. Aštuonsparnis.
Klėtis su vientisu aukštu akmens mūro pamatu ir rūsiu
Klėtys su rūsiu būdingos Šiaurės ir Rytų Aukštaitijos turtingiems ūkiams. Rūsyje laikytos daržovės.
Klėtis, stovinti ant akmenų, padėtų po pastato kertėmis
Gyvakarų sodyba, aukštaičių kaimas.
Visuose Lietuvos regionuose dažniausiai klėtys, kaip jau matyta mažiausioji ar ši, vientisų pamatų neturėjo, stovėdavo ant akmenų, padėtų po pastato kertėmis. Po apačia cirkuliuojąs oras vėdino čia saugomus grūdus ar audinius, kad jie nepelytų. Klėtys – pirmieji pastatai su grindimis.
Ignas Končius: Klėtis ant aukštų akmenų, pakaišiotų po kampais ir rąstų sudūrimais. Palenda kiaulės, šūnys, ir mes, vaikai, landžiojame. Čia sausa. Švilpauja vėjas, – sausa grūdams miegose (žemaitiškai aruodai) iš apačios. (Ignas Končius, Žemaičio šnekos, Vilnius: „Vaga“, 1996)
Daujėnų sodyba (aukštaičių vienkiemis)
Akmuo prie darželio tvoros – žirgui pririšti
Kubilas su kojomis trikojis skirtas alaus tekinimui
Gryčios priemenė, kairė. Didelis, 18-20 kibirų talpos. Kubilo dugną išklodavo lapuočių pagaliukais, šiaudais, kad netekėtų tirščiai, žirnių virkščiomis – kad alus putotų. Visa tai prislėgdavo akmenimis arba pliauskomis.
Piesta, grūstuvė – medinis indas dešinėje ant priesvirnio
Jame grūstuvu (aukštaitiškai piesčiumi) sugrūdami grūdai, linų ar kanapių sėklos.
Piestų dugnuose dažniausiai galėdavai pamatyti įmuštus akmenukus – kad lengviau susigrūstų.
Piestos vidus
Aukštaitijos kaimo Pagirių sodybos priesvirnis. Piestų dugnuose dažniausiai galėdavai pamatyti įmuštus akmenukus – kad lengviau susigrūstų.
Prozininkas, etnografas Mikalojus Katkus: „Atnešė storą, labai šakotą eglinę kaladę, aukštumo kaip žmogui ligi juostai. Ant tos kaladės viršaus, kaip ant staliuko, pripylė žėruojančių anglių, taip ir paliko stovėti. Anglys begesdamos pamažėliu nuskendo į kaladę ir išgeso, palikdamos kaladėje duobę, į apačią susmailintą. Toliau kraštus ir šonus duobės išgramdo, išdailina, įmuša į dugną du tris kampuotus akmeniukus, ir vidurys piestos atbaigtas.“ (Mikalojus Katkus. Balanos gadynė. Vilnius, 1989)
Plačiau apie piestą: https://www.llbm.lt/eksponato-byla-grustuvis-kanapems-aguonoms-ir-semenims-grusti/
Tvartas kūtė aukštu akmens mūro pamatu
Tvartuose stengtasi daryti kuo aukštesnius pamatus, kad žiemą gyvulių pristovėtas mėšlas nepūdytų apatinių sienojų vainikų.
Tvartas su diendaržiu ir vienomis išorinėmis durimis. Tokie tvartai paplitę Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje, Žemaitijoje.
Šiame galima paviešėti ir virtualiai: http://3dturas.llbm.lt/
Stalinė linų mynimo mašina su dėže prikrauta akmenų
Daujėnų sodybos klojime. Stalinė (tiltinė) linamynė – grioveliais išrantytas apskritas iki trijų metrų skersmens stalas. Ant jo būdavo klojami linai ir uždedami krumpliuoti velenai, kurie dar prislegiami dėžėmis, prikrautomis akmenų. Arklių traukiami velenai, krumpliais pataikydami į stalo griovelius, mindavo linų šiaudelius. Velenams persiritus stalu 5–7 kartus linų saujos būdavo išmintos.
Akmens mūro laiptai, vedantys į koplyčią
Jėzaus Kristaus Kraujo vardo koplyčia iš Račkiškės kaimo kapinių, Švenčionių r.
Įdomu, kad In situ koplyčia buvusi apjuosta riedulių, sukrautų be jokios rišamosios medžiagos, tvora.
Tą galima pamatyt ir dabar nuotraukoje, saugomoje Nalšios muziejuje, žr.: https://www.muziejai.lt/emuziejai/Eksponatas.asp?paroda=19&eksponatas=168&kodas=11240&kdr=17&tpe=0
Juostinis akmens mūro pamatas aplink malūno stiebą
Malūnas su vieneriomis girnomis. Pirmas į muziejų perkeltas pastatas. Stiebinis. Paėmę „už uodegos“, prieš vėją atgręždavo visu liemeniu.
Akmeninės girnapusės iš įvairių malūnų
Malūnas su lankoma interjero ekspozicija
Antrame jo aukšte galima pamatyti dvejas girnas ir jų pakėlimo mechanizmą. Malūnas trijų aukštų, ketursparnis, prieš vėją atgręžiama „kepurė“. Statytas Aukštaitijoje (Vaivadiškių k., Ukmergės r.), o perkeltą į muziejų atrasite Žemaitijos sektoriuje.
Akmenys tvorelės aplink kryžių kampuose – apsaugai nuo drėgmės ir puvimo
Aukštaičių kaimo kryžius (Vincas Svirskis „Šventasis Izidorius – Artojas“, „Paskutinė vakarienė“. Kopija, originalas saugomas Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje).
Ignas Končius: „Silvestras važiuoja iš Plungės, iš turgaus truputį išgėręs. Pakelyje privažiavęs žydas ir paėmęs pavėžinti. Nemaža kryžių – koplytėlių pakelyje. Silvestras pravažiuoja vieną kryžių, kitą ir nenumaunąs kepurės,- girdi nepatogu, kad čia žydas sėdi. Kiek nepasveikintų kryžių pravažiavęs ir žiūrįs – žydas belipąs iš vežimo lauk, o dar toli jo kelionės galas. „Ko tu lipi lauk?“- „Ui, Silvestrai, tu nedoras žmogus, bijau su tavim važiuoti,- tu nenumauni kepurės pro savo šventuosius važiuodamas“. Susigėdęs Silvestras, mat jis sumesdavęs, ir su kepure būdamas poterėlį, ir tiek“. (Ignas Končius, Žemaičio šnekos, Vilnius: „Vaga“, 1996)
Klepšių sodybos dūminė gryčia – be jokio pamato
Kaip izoliacinė medžiaga, sauganti apatinį rąstų vainiką nuo puvimo, buvo klojama beržo tošis. Jos priemenėje galima pamalti akmeninėmis rankinėmis girnomis.
Duobė, grįsta akmenimis, Tauragnų pirkios kamaroje
Į ją supildavo šakniavaisius (bulves, burokėlius).
Kažin ar kuri šeimininkė išsiversdavo kamaroje be vieno kito akmens. Sūriui, skilandžiui ar rauginamoms daržovėms, grybams prislėgti jis – paprasčiausias būdas, dar – reikiamo dydžio lentos šmotelis prie to. Neturi specialaus prietaiso – sūrspaudžio, gali ir taip puikiausiai išsiversti.
Kamaroje laikė daržų vaisius, batvinius, kopūstus ir kitas žalesas, žiemai reikalingas, grybus slėgtus. Kopūstų nereikia slėgti kalkiniais akmenimis ir geležiniais daiktais, nes gali sugesti. Sūrį slėgė su akmenimis, kad išrūgos išbėgtų. (https://www.zodynas.lt/terminu-zodynas/P/praslegti)
Akmuo milžtuvėje – mediniame inde iš šulelių karvėms melžti.
Į medinius tuščius indus iš šulelių dėjo akmenis, kad indai neperdžiūtų ir nesubyrėtų.
Tvora su lipyne – laipteliu pasilipti lipant per tvorą – Mičiūnų sodyboje
Lipynės buvo daromos ten, kur yra takai, bet nėra pravažiavimų. Abipus tvoros buvo suguldomi akmenys, trinkos arba įkalami kuolai ir ant jų pritvirtinama perkišta per tvorą lentelė.
SUVALKIJA
Ruošiamasi vaišėms Obelinės sodybos stubos virtuvėje
Šio krašto šeimininkės garsėja kaip šauniausios sūrių, skilandžių gamintojos. Rūkyti mėsos gaminai – regiono kulinarinis paveldas. Puikūs ir karkos vyniotiniai. Karką su krienais labai mėgo ir iš čia kilęs Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka. Kažin ar būtų tiek pat gardumo, jei šeimininkėms netalkininkautų… akmenėliai:
Akmenį užrioglina bajavą, tai susislegia kaip cėglius. (Suvalkija. Lietuvos liaudies buities muziejus, 2013)
Sūdant grybus, raugiant kopūstus ar burokėlius neišsiversdavo ir čia be anksčiau minėtų talkininkų.Tik tokius dalykus retai svečio akis bepamatydavo, ypač Suvalkijoje, pasižyminčioje išskirtiniu tvarkingumu. Tad ir Jūs nesistenkite atrasti.
Atviras ugniakuras – kudmentas, kurmentas, mūrelis
Neturtingo Kazlų Rūdos miškų darbininko „sakuotnugario“ stubos priemenėje, Paluobių sodyboje. Tai senovinė dūminių stubų virykla, sumūryta iš akmenų. Užkūrus ugnį, verdama pakabinamame katile arba ant pastatyto geležinio trikojo.
Statinė kopūstams raugti Musteikos pirkios priemenėje
Beata Čičkauskaitė-Nicholson – Lietuvos laidų vedėja, žurnalistė, kulinarinių knygų autorė:
Tai žinot kokia yra sėkmingo gyvenimo paslaptis? Nežinot??? Rauginti kopūstai!!! Aš užaugau valgydama raugintus kopūstus... Ha ha hu, nu rimtai, mano bobutė Barbora buvo super raugintų kopūstų meistrė ir vienas pirmųjų mano vaikystės atsiminimų – didelė bačka ir siečkavojami kopūstai rauginimui, didelė bačka, akmuo ant viršaus ir stovėdavo rūsyje.
Daugiau skaitykite: https://m.facebook.com/story.php?story_fbid=10159730622176306&id=198795131305
Taigi, rauginkim ir valgykim kopūstus, pasiremdami senolių patirtimi, tik tinkamais akmenimis slėkim ir, kad ištuštėjusios bačkos nesubirtų, į jas taip pat akmenis dėkim, o svarbiausia – patys sveiki būkim!
Parodą parengė vyresnioji muziejininkė Vida Olechnovičienė.
Nuotraukos Rimgaudo Žaltausko.
Parodos maketas Gyčio Banio.