Užgavėnės – viena iš spalvingiausių ir linksmiausių kalendorinių metų švenčių, kurios metu susipina senosios agrarinės-pagoniškos bei krikščioniškos tradicijos. Didžiąją šios šventės žavesio dalį kuria spalvingi kostiumai, kaukės bei komiški personažai. Kaukė tampa laidininku, leidžiančiu persikūnyti į pasirinktą būtybę, užtikrina apeigos ir ritualo sėkmę, kuriais buvo stengiamasi užsitikrinti gausų būsimąjį derlių.
Užgavėnių metu išryškėja žiemos-pavasario, mėsėdo-pasninko, pagonybės-krikščionybės, zoomorfinių-antropomorfinių būtybių, seno-jauno, vyro-moters, savo-svetimo, šiąpusinio-anapusinio pasaulio skirtys. Kaukė ir kostiumas šias skirtis paryškina, bet kartu neleidžia pamiršti, jog visa tai tėra žaidimas, spektaklis. Be kaukės ar kostiumo labai svarbu personažo iškalba, vaidybiniai sugebėjimai, kurie leidžia įgyvendinti šio spektaklio tradicinius vaidmenis. Kaukė kartu yra ir paslaptis, ir siurprizas, todėl labai svarbu kaukę pasigaminti kitiems nematant, kad personažas liktų neatskleistas. Stengiamasi kaukei suteikti kuo daugiau komiškų, bjaurių veido bruožų – išsprogusios akys, didelė kumpa nosis, reti kreivi dantys sustiprina ir taip šaržuotą personažo išvaizdą. Iki šių dienų populiarios gyvūnų kaukės rodo išlikusias sąsajas su senaisiais agrariniais kultais, stipriu ryšiu su gamta, jos cikliškumu.
Pakitusi gyvensena pakeitė ir Užgavėnių šventės reikšmę. Kaukės išliko esmine šventės dalimi, tačiau prarado apeiginę prasmę. Daugiau dėmesio kreipiama į estetinę kaukės pusę, į ją žvelgiama kaip į liaudies meno artefaktą. Kaukei praradus taikomąją-apeiginę funkciją, išaugo menininko kaip kūrėjo svarba. Nepaisant to, Užgavėnės išliko paskutine, tačiau labai laukiama ir svarbia žiemos švente, įtraukiančia savo šurmuliu ir spalvingu karnavalu, kaip atsispyrimo taškas naujam startui – pavasario pradžiai.
Saulius Tamulis (g. 1965) Šemetiškių km., Šiaulių r. Būdamas vos 5-erių pirmą kartą susidūrė su Užgavėnių persirengėliais. Skirtingai nei daugelį vaikų, pastarieji jo neišgąsdino, o kaip tik sudomino. „Mama atidarė duris, o man buvo baisiai įdomu, kas ateis. Mama įleido, tėveliai suprato, kad kaimynai. Persirengėliai, iki šiandien atsimenu, atrodė įspūdingai – kailiniuoti, kepurės užsimaukšlinę ir su kaukėmis. Man ypač krito į atmintį jų rankose laikoma kojinė su pelenais: mat, jei nieko neduosi, nevaišinsi, tada ją padulkina, patalpa pilna pelenų“. (Tamulis Saulius, „Šalta žiema, bėk iš kiemo“, Šiauliai, 2015, p. 15)
Persikėlęs gyventi į Šiaulius ir 2000 m. tapęs folkloro ansamblio „Auda“ nariu į Užgavėnes ėmė žvelgti jau nebe stebėtojo, bet dalyvio akimis. Kiekvienais metais S. Tamulis tikrai žino ką veiks per Užgavėnes – suksis šventės šurmulyje Rumšiškėse, Šiauliuose, Plateliuose ar kitame Lietuvos kampelyje.
Nuo 1988 m. S. Tamulis ėmė profesionaliai kurti Užgavėnių kaukes papjė mašė technika. Po sėkmingų parodų žengė dar vieną žingsnį toliau – pradėjo gaminti kaukes iš medžio.
Autorius kuria ne tik tradicinius Užgavėnių personažus, bet turi savitų kūrybinių idėjų. Taip kolekcijoje atsirado tik jam būdingi blynautojų, miško dvasių, pijokų personažai. Būdamas produktyvus kūrėjas nemažai savo kaukių padovanojo įvairiems Lietuvos muziejams, tarp jų ir Lietuvos liaudies buities muziejui Rumšiškėse. 2020 m. jo padovanotos kolekcijos pagrindu yra parengta ši kaukių-ličynų paroda, kurioje tarsi mažo katalogo principu yra pateikti būdingiausių kaukių-personažų pavyzdžiai.
Lašininis ir kanapinis – neišskiriama pora, svarbiausi Užgavėnių personažai. Tai žiemos ir pavasario, mėsėdo ir gavėnios personifikacijos. Apskritai iki II p.k. persirengėliai būvo vadinami bendriniu lašinskio pavadinimu, nes gindavo lauk Lašinskį (lašininį).
Lašininis – riebus, storas vyras. Gausos ir riebaus maisto žiemos metu įsikūnijimas.
Kanapinis – aukštas, liesas vyras, visada nugalintis lašininį. Taip išvaroma žiema ir pradėdamas gavėnios laikotarpis, pirmiausiai besisiejantis su atėjusiu pasninku.
Žydai – kaip ir vengrai ar čigonai, savo ištakomis neįkūnijo tautinio charakterio ar tipažo ypatybių. Šiais personažais buvo pabrėžiamos svetimo, nepažinto pasaulio skirtybės. „Žydai“ – patys svarbiausi Žemaitijos persirengėliai. Eitynėse atlikdavo prekeivio, linksmintojo vaidmenį, todėl stengdavosi atrodyti juokingai, krėsti įvairiausius pokštus. Į kaukės nosį dažnai įsikaldavo vinį, stengiantis įdurti būčiuojant moterims rankas. Dažnai išsisuodindavo veidą, kad bučiuojant išteptų moteris ir merginas. (Daugiau žr. Skrodenis S., Užgavėnių kaukė mūsų kultūroje//Užgavėnių kaukės, Vilniaus etninės kultūros centras, 2009, p. 39, Vaicekauskas A., Užgavėnių kaukės ir personažai//Užgavėnių kaukės, Vilniaus etninės kultūros centras, 2009, p. 92-94)
„Mes žydeliai iš Leckavas norim blynų i kakavas. Šeimininke, nesupyki i iš namų nevaryki. Jeigu blynai nemaišyti, prašom pinigus atskaityti”.
Pateikėja Stefa Skurvydienė g. 1928 m., Šulpetrių km., Skuodo r. Užrašė Regina Globytė. 1986 m. LLBM archyvas.
Ubagas – personažas labiau paplitęs vakarinėje Lietuvos dalyje. Ubagas mėgdžiodavo kaimo elgetą, vilkėdavo sudriskusiais drabužiais. Būtinas atributas – didelė terba išmaldai, lazda. Kaimo elgetomis dažniausiai rūpindavosi visi kaimo žmonės juos paeiliui maitindami. Už papildomas aukas prašydavo jų pasimelsti, taip jiems suteikiant tarpininko tarp šio ir anapusinio gyvenimo vaidmenį. Todėl persirengėlių procesijoje jie dažniausiai poteriaudavo arba pasakodavo linksmas nebūtas istorijas iš savo klajokliško gyvenimo.
„Neduok duonos – sutrupinsiu,
Neduok miltų – išbarstysiu
Douk lašinių gerą bryzą -
Gausi dangaus šiltą veitą.
Ubags ant tiltą sediedams
Į baltas plekšnes veiziedams
Kad galietų sugaudyti
Oi skan skan skan būt valgyti”.
Juozas Čiulada g. 1925 m. Kentų km., Plungės r. Užrašė Vita Jankūnaitė 1991 m. LLBM archyvas.
Velnias – populiarus Užgavėnių personažas, anapusinio pasaulio gyventojas, blogų darbų gundytojas, savas tiek pagoniškajai, tiek krikščioniškai tradicijai. Velniai persirengėlių būryje šėliodavo, gundydavo, grasindavo bausmėmis už tariamas nuodėmes.
Ragana – velnio žmona. Skirtingai negu šiomis dienomis, kaimo Užgavėnių ritualuose ragana nebuvo svarbus personažas. Ragana savo bjauriais, demoniškais veido bruožais, lakstydavo ant šluotos ir gąsdindavo mažus vaikus.
Giltinė – personažas paplitęs visoje Lietuvoje, liudijantis anapusinio pasaulio svarbą žmogaus gyvenime. Giltinė Užgavėnių metu gąsdindavo ir puldinėdavo žmones ištepdama raudonais dažais – „krauju”.
Vestuvininkai – personažai žinomi nuo XX a. I p. Žemės vaisingumo, derlingumo simboliai. Persirengėliai pamėgdžiodavo tikras vestuves, tačiau viską darydavo atvirkščiai. Nuotaka tapdavo vyras, o jaunikiu – moteris. Jaunikis būdavo žemas, storas, kuprotas. Tuo tarpu jaunoji – aukšta, stambi. Drabužiai atitikdavo vestuvių protokolą, tačiau šaržuojant buvo siuvami iš kuo labiau nederančių medžiagų.
Čigonai – gudrumo, apsukrumo simbolis. Personažas populiarus visuose etniniuose regionuose. Persirengėlio išvaizdą sudarydavo visas kostiumas, dažniausiai būdavo be kaukės. Personažas skirtas linksminti žmones savo dainomis ir šokiais. Išsisuodinę veidus stengdavosi glėbeščiuoti ir bučiuoti namiškius. Čigonės burdavo ateitį, nešiodavosi tariamą kūdikį (suvyniotą malką) ir prašinėdavo maisto. Čigonai vyrai vagiliaudavo. Už nugvelbtus daiktus prašydavo išpirkos arba tiesiog palikdavo daiktus kieme. Dažnai vyrai persirengdavo moterimis ir atvirkščiai.
Žandaras – carinės Rusijos imperijos laikotarpio palikimas. Šio personažo atsiradimas yra pavyzdys, jog Užgavėnių šventės metu persipina ne tik agrariniai, mitologiniai motyvai, bet ir istorinė atmintis. Kaukė suteikia teisę be baimės išsakyti protestą prieš carinės Rusijos imperijos priespaudą, pašiepiant šį kontrolės ir baimės simboliu tapusį pareigūną.
Meška – atstovauja zoomorfinius Užgavėnių personažus – stiprumo, tvirtybės įsikūnijimas. Meška apskritai tapatinama su žiemos periodu (per Šv. Andriejų lapkričio 29 d. meška gula žiemos miego, vasario 2 d. per Grabnyčias – sukasi ant kito šono, kovo 25 d. per Blovieščius – keliasi iš žiemos miego).
Meškos kaip Užgavėnių kaukės populiarumą lėmė ir meškininkų pasirodymai, kurie išnyko XIX-XX a. sandūroje. Šiuos pasirodymus bandyta atkartoti ir Užgavėnių metu, kuomet vidun įleista „meška” buvo šokdinama. Kitas meškos vaidmuo – pavojingas laukinis žvėris, gąsdindavęs vaikus ir merginas. Ypač populiarus personažas Žemaitijoje.
Ožys – vienas svarbiausių žemaičių Užgavėnių personažų. Ožka liaudies tikėjimuose dažnai laikoma velnio žmona. Pats velnias taip pat yra vaizduojamas su ožio kūno dalimis. „Kad ožį pjovė, kraujas netekėjo. Ožys ant tilto nusprogis gulėjo. Paėmę dvi rykštes drožė jam į rūrą, liepė nulupti tą ožio skūrą”. (Mekiai, Šiaulių r.). Kartu su ožiu dažnai pasirodydavo ir žydas norėdavęs namiškiams ožį įsiūlyti. Pašiepdamas senbernystę ožką siūlydavo į žmonas nevedusiems vyrams.
Arklys/raitelis – paplitęs personažas visoje Lietuvoje. XX a. 3-4 dešimt. arklį išstumė raitelio personažas. Arklys atliko labai svarbų vaidmenį lietuvių gyvenime. Pirmiausiai tai buvo didžiausias pagalbininkas šeimos ūkyje. Arklys turi ir mitologinę prasmę, kuomet jis buvo karžygių palydovas į anapusinį gyvenimą. Užgavėnių vaidinimuose čigonas dažnai persirengėlį arklį kaip už gerą norėdavo išmainyti į šeimininko.
Baubas/maumas – lietuvių mitologijos personažas, baidyklė, šmėkla, gyvenanti tamsiuose užkaboriuose. Baubais buvo gąsdinami vaikai taip siekiant atgrasyti juos nuo mažiesiems pavojingų vietų.
Blynautojai – bendrinis pavadinimas kaukių grupei, kuri labai būdinga autoriaus kūrybai. Atliepiant sąsajas su šiuolaikinių Užgavėnių pagrindiniu patiekalu – blynais, S. Tamulis sukūrė eilę putlaus veido personažų – blynautojų. Nors tikrasis Užgavėnių patiekalas būdavo riebi mėsa, šiupinys, pažymintis mėsėdo pabaigą, blynai įsitvirtino kaip tradicinis patiekalas savo forma ir spalva simbolizuojantis pavasarį grįžtančią saulę.
Miško gyventojai – dar vienas bendrinis pavadinimas autoriaus mėgstamiems girinukams ir kitoms miško dvasioms. Nors tai nėra tradiciniai Užgavėnių personažai, bet atliepia žmogaus ir šios šventės tamprų ryšį su gamta.
Pijokai – dar vienas personažas atsiradęs iš kasdieninės aplinkos. Užgavėnės tai metas kada pasislėpus už kaukės galima pašiepti kitokį, svetimą, nepritampantį, prasižengėlį. Tokiu būdu dėmesio centre atsiranda senberniai, senmergės, bergždininkės, pijokai ir kiti kaimo bendruomenės paribiuose atsiradę asmenys.
„Įvairovės ieškojimas, Užgavėnių švenčių analizavimas įvairiuose gyvenimo ir laiko etapuose – tai visa mano gyvenimo prasmė. Mano noras, kad išliktų graži tradicija, kad būtų perduota ir liktų ateinančioms kartoms, kurios mylėtų mūsų lietuvių tradicijas ir perduotų savo vaikams. Per tradicijas, šventes mes išreikiame meilę savo kraštui, Tėvynei Lietuvai. Mūsų šalies praeitis – tai tiltas į ateitį, tai tradicijų tęstinumas“.
Tamulis Saulius, „Šalta žiema, bėk iš kiemo“, Šiauliai, 2015, p. 123
Naudota literatūra:
Vilniaus Universiteto kraštotyrininkų draugijos Ramuva ekspedicijų medžiaga 1986-1991 m. po Žemaitijos etnografinį regioną. LLBM archyvas.
Skrodenis Saulius, Užgavėnių kaukė mūsų kultūroje//Užgavėnių kaukės, Vilniaus etninės kultūros centras, 2009, p. 9-46
Klimka Libertas, Apie Užgavėnių mitologiškumą//Užgavėnių kaukės, Vilniaus etninės kultūros centras, 2009, p. 47-64
Vaicekauskas Arūnas, Užgavėnių kaukės ir personažai//Užgavėnių kaukės, Vilniaus etninės kultūros centras, 2009, p. 65-122
Tamulis Saulius, Šalta žiema, bėk iš kiemo, Šiauliai, 2015, 191 p.
Parodos autorė – Kristina Štaupaitė
Fotografijų autorius – Rimgaudas Žaltauskas
©virtualiosparodos.lt
2021 m.