Suvalkijos krašte dažno sodiečio sodybą puošė gėlių darželis.
Šeimininkės gėlių darželį rengė dėl grožio. Gražus darželis – sodybos gyventojų džiaugsmas ir pasididžiavimas, malonumas šeimininkų, svečių ir praeivių akims. Iš darželio išpuoselėjimo ir gražumo sprendė apie sodybos merginų darbštumą ir net dailumą: Jei darželis neravėtas – apsileidusios mergos. Jei gražus – mergos gražesnės, darbininkės. Jeigu sodyboje nebuvo darželį prižiūrinčios šeimininkės, tai po langais žiedus skleidė bijūnai, lelijos, flioksai ir kitos daugiametės gėlės.
Mergaitės gėles mylėjo nuo mažų dienų, tad rūpinosi jomis su didele meile. Daug savo laisvo laiko skyrė gėlių darželio priežiūrai: ravėjimui, laistymui, nužydėjusių žiedų skabymui ir takelių barstymui smėliu: Buvo kaip ir liga. Eit tvarkyt, karpyt.
Susitikusios su draugėmis mergaitės gėlių darželyje ne tik džiaugėsi kvapiais ir puošniais gėlių žiedais, bet ir dalinosi svajonėmis bei paslaptimis. Gėlių darželyje nuskintą kvapnų gėlės žiedelį dovanojo patikusiam berneliui, gražiausius gėlių žiedus skynė Žolinės puokštei, iš darželyje suskintų rūtų pynė vainikėlį vestuvėms. Čia augo žolynai dėl grožio, kvapnumo, sveikatos ir bažnytinių tradicijų.
Gėlių darželis dažniausiai buvo įrengiamas prie gyvenamojo namo. Miesteliuose jam skirdavo vietą tarp gatvės ir namo, kad visi matytų, kaip gražu. Suvalkijos kaimo vienkieminėse sodybose gėlių darželį rengė prie namo iš kiemo pusės: Jei už namo darželis, nieks nematys. Visi einamą pusę puošia. Gėlių darželį tarp gatvės ir namo rengė per visą namo šoną. Kiemo pusėje darželis buvo rengiamas tik vienoje arba abiejose prieangio pusėse, įrengdavo ir „L“ formos – vienoje prieangio pusėje ir iš namo galo.
Suvalkijoje gėlių darželio lysveles vadino kliombomis (apvali lysvelė; autorės pastaba), lysvelėmis, lysvėmis, lysviukėmis. O štai pailga lysvelė prie namo pamato buvo vadinama zavoldine. Gėlių darželio pakraščiuose dažniausiai formavo pailgas lysveles. Viduryje – keturkampes ar apvalias. Tarpukaryje populiarios buvo rombo, trikampio ar širdelės formos lysvelės. Lietuvai atgavus nepriklausomybę gėlių darželiuose formavo Lietuvos valstybingumo ženklų formos lysveles: Gedimino stulpus, Vyties kryžiaus, Lietuvos šaulių ženklą.
Suvalkietės lysvės kraštelius dažniausiai apsodindavo daugiametėmis saulutėmis (Bellis perennis L.): Iš šono lentutę uždeda, ranka sumuša iš viršaus žemę ir atitraukia lentą. Lentutės pagalba sutvirtinę lysvelės kraštą sodindavo augalus: Dar ir saulutes pasodinam, lentą pridėję, kad žemės nebirtų, sodinant jas prie krašto. Visi pakraščiai saulutėm apsodinta, tada puikus darželis. Vieną apsodini baltom, kitą – ružavom, trečią raudonom. Saulutėmis apsodindavo ir lysvelių iškirpimus. Pasakojo, kad būdavę labai gražu: Pavasarį, kai sužaliuoja, tai kaip vainikas suraitytas. Tuos išraitymus ir apsodindavom. Suželia, žydi žydi.
Lysvelių kraštų tvirtinti akmenukais, velėna, apsmaigstyti karklų vytelėmis suvalkietės nelabai mėgo, laikė juos apsunkinančiais darželio priežiūrą: Kraštelius – gėlėm. Piemeniškas darbas tie akmenukai. Kai išravėt – grasu būna. Jokių apsmaigstymų – tokios velnynės nebuvo, tik gėlelės. Kai visko privelniukuoja – viskas susimaišo.
Gėlių darželius aptverdavo dailia medine tvorele. Tvorelė atskirdavo ir apribodavo gėlių darželio plotą bei saugojo nuo vištų kapstymo. Jei gėlių darželis buvo moterų rūpestis, tai tvorelės tvėrimas – šeimos vyrų reikalas: Tėvas užtvėrė štankietais. Dažnai sesių prižiūrimą gėlių darželį tvorele aptverdavo brolis.
Gėlių darželiuose sodino įvairiomis spalvomis žydinčias gėles. Daugiau augino daugiametes gėles nei vienmetes: Kad nereikėtų sėt, sodint. Pavasaris išaušo, visi išlindo – ir jau gražu, viskas gerai žydi.
Gėlės darželiuose buvo sodinamos tam tikra tvarka. Garbingiausios ir mylimiausios gėlės rūtos ir bijūnai sodintos gėlių darželio viduryje esančių lysvelių ar kliombų centruose: lysvelės centre pasodintą bijūną apjuosdavo rūtų juosta arba rūtomis apsodindavo visą centrinę lysvelę. Rūtomis apsodindavo ir kitas lysvelėse augančias vienmetes ir daugiametes gėles. Kur bijūnai, buvo kraščiukas rūtų. Apie keturkampę lysvutę: saulutės žemiau, aukščiau rūtos, o vidury – vasarinės. Aukštos gėlės sodintos prie namo sienos, tvoros, darželio kampuose, kad reikalui esant galėtų pririšti. Lysvelių pakraščiuose sodino žemas vienmetes gėles: nasturtes, našlaites, razetas. Aukštas vienmetes gėles sodino pramaišiui su aukštomis daugiametėmis gėlėmis.
Suvalkijoje šeimininkės prie kiekvieno savo namo rengė gėlių darželį. Nors ir kumetbučiai, po savo langeliais pasisėdavo. Koks bebūtų namelis, vis tiek gėlelė – žirnutis, uzarėlis. Ilgametė muziejaus darbuotoja, etnobotanikė Gražina Žumbakienė, apie gėlių darželio įrengimą sodyboje pasakiusi: Tokia buvo tradicija, taip buvo prigimta, garbės reikalas, mada. Senovės palikimas, lietuvių moterų simbolika. Vienur prastesnis, kitur – geresnis. Pasak Marijampolės rajono gyventojos: Mes gimėm, radom – ir mes darėm. Tad išlaikykime ir puoselėkime senolių tradiciją – puoškime sodybas gėlėmis įrengdami gėlių darželius.
Tekstas parengtas remiantis Lietuvos liaudies buities muziejaus rengtų ekspedicijų Marijampolės ir Šakių rajonuose surinkta medžiaga.
Rasa Žumbakienė
Vyresnioji muziejininkė
Kultūrinio kraštovaizdžio skyrius
Nuotraukos Rimgaudo Žaltausko ir Rasos Žumbakienės
Parodos maketas Gyčio Banio.