Tvarumo pavyzdžiai iš lietuvių gyvenimo

Šiandien ekologija tampa vis aktualesnė. Vienkartinio naudojimo plastiko gaminius keičiame į daugkartinius, draugiškesnius aplinkai, domimės sveiku maistu, tvariais drabužiais. Anksčiau daiktai buvo pakartotinai naudoti ne pagal paskirtį dažniausiai dėl nepritekliaus, taupumo ar tiesiog iš principo. Pasak poeto avangardisto Salio Šemerio, tarpukario Lietuvoje „buvo tvirtai įsitikinta, kad darbu, taupumu ir tvarkingumu sukuriamas ne tiktai šeimos gerbūvis, bet pasiekiama visos tautos gerovė“. Dabar tvarumas – tai aplinkosaugos ar net ir mados reikalas.

Paroda „Tvarumo pavyzdžiai iš lietuvių gyvenimo“ atskleidžia, kaip, bėgant laikui, pakeičiama pirminė daiktų paskirtis, siekiant juos išsaugoti, kuo ilgiau naudoti ar perdirbti. Parodoje eksponuojami Lietuvos liaudies buities muziejaus fonduose saugomi eksponatai bei muziejininkų buityje naudoti daiktai – baldai, drabužiai, tekstilės dirbiniai, įvairūs buities ir ūkio rakandai, amatininkų darbo priemonės, žaislai.

Švarkas. XX a. 4 deš. Siūtas iš audinių atraižų.

Po Antrojo pasaulinio karo žmonės labai sunkiai vertėsi, todėl prašydavo siuvėjų išardyti ir persiūti senus drabužius. Tuo laikotarpiu daug siūta iš namie austų medžiagų – drobės, milo, čerkaso (pusvilnonio audinio, austo iš vilnonių ir medvilninių arba lininių siūlų). Versdavo senas medžiagas, jas išplaudavo, perdažydavo. Siuvėjui dažnai tekdavo kombinuoti, pavyzdžiui, švarkelio priekį siūti iš vienos audinio atraižos, nugarą iš kitos ir pan.

Batai mediniais padais – medpadžiai. XX a. 4 deš. Dar vadinti klumpėmis, medžiokais, medinėliais.

Šliurė mediniu padu. XX a. 4 deš.

Sunaudodavo ir sudėvėtų batų viršų ar kitas odines dalis. Kartais prie padų dar būdavo prikalami odos gabalėliai, senų kaliošų guminiai padai, geležėlės ar įkalama vinių, kad neslystų. Dažniausiai medpadžių viršus laikydavo ilgiau negu padai, tai, sunešiojus vienus, ta pati oda tiko padirbdinti ir naujai porai.

Kilimas. Apie 1946 m. Kabinamas ant sienos. Pasiūtas iš įvairiomis medžiagos skiautelėmis aptrauktų kartono gabalėlių. Kabojo seklyčioje.

Antklodėlė lėlei. Apie 1936 m. Pasiūta iš audinių skiaučių.

Žvaigždė. XX a. I pusė. Pasiūta iš audiniu aptraukto kartono gabalėlių. Krikštamotės žvaigždes dovanodavo krikšto vaikams, jomis puošdavo buitį – kabindavo palubėje, dėdavo ant palangės.

Lėlytė „Ragana“. XX a. 9 deš. Pasiūta iš audinių skiaučių.

Žaisliukas Kalėdų eglutei puošti. Apie 1937 m. Pagamintas iš mažos dėžutės, kuri aptraukta brangaus audinio likučiais. Ant viršaus užklijuotas iškirptas paveikslėlis.

Pagamino Ona Graudinienė. Pasiturinti Graudinų šeima gyveno Kaune, Žaliakalnyje, name, vadintame „Baltaja pilaite“, kurį suprojektavo ir pastatė garsus tarpukario architektas Feliksas Vizbaras.

Papuošalas. XX a. 4 deš. Pagamintas iš arklio ašutų ir valo.

Kamuoliukas. XX a. 9 deš. Pagamintas iš drėgnų karvės kailio plaukų. Žaisdavo vaikai. Dar naudotas kaip adatinė. Antano Bielinio rekonstrukcija.

Klumpė-laivelis. XX a. 4 deš. Iš apavui skirtos klumpės padarytas žaislas – burinis laivas.

Dėžutė. Susiūta iš 1978 m. leistos knygutės „Rikiki ir Rududu“ lapų. Dr. Nijolės Andrejevienės nuosavybė.

Butelis gėrimams. XX a. 9 deš. Apipintas spalvotomis telefono kabelio gyslomis ir perdarytas į gertuvę. Viduryje išpinta Lietuvos vėliava.

Buvo padovanotas Kėdainių mieste gyvenusiai gydytojai odontologei Vidai Aurelijai Morkūnaitei.

Dėžutė veido skaistalams. XX a. 2 deš. Vėliau naudota adatoms sudėti.

Priklausė Julijai Grinevičiūtei-Čekanauskienei, kuri tarnavo Tytuvėnų dvare pas senąją grafienę Romerienę kambarine. 1920 m. ištekėjo. Grafienė Juliją išmokė siūti, padovanojo kojinę siuvimo mašiną „Singer“ ir dėžutę. J. Čekanauskienė siuvimo mašiną bei dėžutę, kurioje laikė adatas, išsivežė ir į tremtį Sibire Altajaus krašte. Sibire ji mirė, o daiktus į Lietuvą 1968 m. parvežė dukra Aldona.

Puodas. XX a. I pusė. Puodui papildomai buvo padarytas medinis dangtis.

Naudotas garsaus tarpukario žurnalisto, visuomenės veikėjo Valentino Gustainio (1896–1971) šeimos ūkyje Vinkšnupiuose (Šakių r.)

Sviestinė. XX a. pr. Iš dviejų indų padarytas vienas – prie stiklinės kojelės pritaisytas medinis gaidžio pavidalo indas.

Ragas su čiulptuku. 1978 m. rekonstrukcija. Kūdikiui maitinti pienu arba arbata. Buvo naudojamas Plungės ir kituose Žemaitijos rajonuose. Vadintas tuška arba tute.

Cukrinė. XX a. pr. Labai ilgai šeimininkams tarnavęs indas. Kojelė padaryta iš strypelio ir aplipinta plastilino bei blizgaus popieriaus gabalėlių mišiniu.

Cukrinė. XX a. pr. Sudužus stiklinei kojelei, prie cukrinės viršaus pritaisyta kita medinė tekinta kojelė.

Karbitinė lempa. XX a. pr. Pagaminta panaudojus Pirmojo pasaulinio karo artilerijos sviedinio gilzę. Žibinama karbitu.

Naudota Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu Stripeikių kaime (Ignalinos r.), kai labai trūko žibalo. Tokios lempos nebuvo saugios, kartais sprogdavo, todėl plačiau nepaplito.

Žvanguliai. XX a. I pusė. Šventinių pakinktų dalis, maunama arkliui ant kaklo. Muzikantai naudojo žvangulius kaip ritminį muzikos instrumentą.

Puodas su gėlėmis. Pateikėja Albina Rasiukevičienė (g. 1916 m. Kruonyje) pasakojo:

„Norėjau naktinukų turėti įvairiose vietose, todėl pasisėdavau į kiaurą dubenį, kai kada didesnį, kai kada mažesnį, ir jį nešiodavau. Kur vakare kieme sėdžiu, ten nusinešu. Ir po miegamojo langu padėdavau.“ Rasos Žumbakienės rekonstrukcija.

Parodą parengė Rinkinių skyriaus vedėja-vyresnioji muziejininkė eksponatų apskaitai Inga Levickaitė Vaškevičienė ir Parodų ir ekspozicijų skyriaus vedėja Renata Banienė.

Nuotraukos Rimgaudo Žaltausko.