Užgavėnių persirengėliai 2008-2009 m.

Iš Užgavėnių Lietuvos liaudies buities muziejuje istorijos

Užgavėnės – išskirtinė metų diena. Ja baigiasi po kalėdinis linksmybių laikotarpis ir prasideda prieš velykinio susitelkimo metas. Tai tradicinė ne tik lietuvių, bet ir daugumos Europos šalių gyventojų šventė. Ji švenčiama likus 46 dienoms (7 savaitėms) iki Velykų.

Užgavėnės – labai sena šventė, žinoma daugelyje pasaulio kraštų iš spalvingų persirengėlių karnavalų. Kultūros tyrinėtojai Užgavėnių apeigose įžvelgia religinių kosmogoninės pasaulio tvarkos atkūrimo šventės apeigų atbalsį. Lietuvoje išlaikyta daug archainių šios šventės bruožų. Jie aiškiai matomi kaukėse. Kaukė yra vienas seniausių, dar pirmykštės bendruomenės laikus menantis apeiginis reikmuo. Kiekviena kaukė turėjo prasmę, paskirtį. Žmonės tikėjo, kad žemėje vaikščioja įvairiais pavidalais protėvių vėlės, kurios gali daryti įtaką jų gyvenimui. Užgavėnių drabužis turėtų būti nekasdienis, jis turi būti kažkuo išsiskiriantis, neįprastas. Kaukės dažniausiai daromos iš medžio ar medžio žievės, avikailio arba kitokio kailio, gyvulių kaukolių, vėliau iš popieriaus, kartono ir kitų medžiagų. Paprastai kaukės turėdavo seno, negražaus žmogaus bruožų, – buvo išryškinama nosis, iškreipiamos retadantės burnos, daromos asimetriškos akys. Plaukams, barzdai, ūsams panaudodavo avikailį, ašutus, linus, pakulas. Vienos kaukės būdavo išraiškingesnės, su didelėmis kumpomis nosimis, kitos – visai be jų. Persirengėliams nuo seno priskiriamos maginės savybės, skatinančios atgimimą, pergalę kovoje su tamsa ir blogiu, darnos atkūrimą. Tikėta, kad apeigos tikslą ir sėkmę lemia erotinis pradas, persirengėlių kostiumuose, jų veiksmai, vaidinimai, šokiai ir žaidimai. Visa tai turėjo padėti išsivaduoti žemei iš žiemos sąstingio ir pasiruošti duoti gerą derlių. Lietuvoje ilgiausiai Užgavėnių tradicijos išliko Žemaitijos kaimuose. Karnavalai su artėjantį pasninką imituojančiomis dvikovomis XIII a. vyko Prancūzijoje. 1428 m. vienuolis Henrikas Beringeris skundėsi Kryžiuočių ordino magistrui, kad Užgavėnėse vyrauja „velniški, pagoniški“ šokiai, o moterys ir vyrai persirenginėja ir krečia nepadorias išdaigas. XVI a. Europoje dažnai minimi persirengėlių vaidinimai ir simbolinės dvikovos. Iš Vilniaus akademijos vizitatorių memorialų knygos sužinome, kad XVII a. pradžioje Vilniuje Užgavėnių karnavalų eisenos trukdavo tris dienas. Jos buvo panašios į kitur Europoje vykstančius karnavalus, kuriems būdingas lengvabūdiškumas, stoka santūrumo, daugiau begėdiškumo negu pamaldumo. Svarbu šventėje iššaukti juoką, nes juokui skiriamos magiškos galios. Juoko bijančios piktosios dvasios. Tikėta, kad juokas ilgina žmonių gyvenimą. Lietuvoje iki šiolei išliko senos kilmės persirengėlių. Seniausiomis pripažįstamos gyvūnus (totemus) vaizdavusios zoomorfinės kaukės. Tai pavasario pranašė „gervė“, vaisingumo simbolis „ožys“, turėjęs paveikti žemės derlingumą, laimės ir turto simbolis „arklys“, siejamas su žemės derlingumo didinimu, magiška apsauga nuo nelaimių, vaisingumą lemiantis, švelniausias vyriškos giminės atstovas „avinas“, galios simbolis „meška“. Vėlyvesnėmis laikomos demonomorfinės kaukės: giltinė, velnias, ragana, beždionė („malpa“). Vėlyviausios – antropomorfinės kaukės: „žydai“, „čigonai“, „gydytojai vengrai“, „ubagai“, bet „svetimšalių“ kaukės nereiškia tautinės priklausomybės, o tik pabrėžia žmonių teigiamus bruožus ar pašiepia ydas. Būdingas persirengimas vyrų – moterimis, moterų – vyrais. Šventę pagyvina jaunavedžių vaidinimai, jų „meilės scenos“. Kulminacija – kanapinio ir lašininio kova, kurią visad laimi kanapinis.

Lietuvos liaudies buities muziejuje Užgavėnės pradėtos švęsti prieš 40 metų. Užgavėnės prikeltos naujam gyvenimui. Jos tapo visuotine linksmų pramogų ir žiemos išvarymo švente, į kurią sugužėdavo minios lankytojų ir persirengėlių. Persirengėliai sulaukė muziejaus etnologų dėmesio. Imta fotografuoti pavienius personažus, o nuo 2009 m. ir aprašyti persirengėlius.

2008 m. ir 2009 m. Lietuvos liaudies buities muziejaus Užgavėnių renginyje persirengėlius fiksavo, gražiausius persirengėlius rinko ir juos apdovanojo: Vingaudas Baltrušaitis (grupės vadovas, gražiausių kaukų konkurso vedantysis), Nijolė Andrejevienė, Snaigė Lauciūtė, Erika Nenartavičiūtė.

„Arklys“(Antanas Daukša), ansamblis „Aidija“ (Radviliškis). 2009 m.

Persirengėliai, neša karstą su „Mėsėdu“. Ansamblis „Nedėja“, Rumšiškės. 2008 m.

„Gervė“ (Romas Bernotas), ansamblis „Utauta“ (Utena) 2009 m.

„Ožys“ (kaukių drožėjas Eugenijus Arbušauskas), ansamlis „Aidija“ (Radviliškis). 2009 m.

„Kanapinis“ (Algirdas Matijoška), ansamlis „Ūla“ (Vilnius). 2009 m.

„Lašininis“ (Vida Ušinskienė), ansamblis „Aidija“(Radviliškis). 2009 m.

„Ragana“ (Birutė Kavaliauskienė), ansamblis „Ūla“ (Vilnius). 2009 m.

„Ožka“ (Ramunė Pečiulienė), ansamblis „Žaisa“ (Kaunas). 2009 m.

„Čigonė“ (Raimonda Alesienė), ansamblis „Žibinyčia“ (Marijampolė). 2009 m.

„Daktaras“ (Rasa Bertašiūtė), ansamblis „Nedėja“, Rumšiškės. 2009 m.

„Giltinė“ (Motiejus Lazauskas). 2009 m.

„Žydas“ (Stanislovas Kavaliauskas), ansamblis „Ūla“ (Vilnius). 2009 m.

„Velniai“. 2008 m.

„Jaunavedžiai“. 2008 m.

Jaunavedžiai“. 2008 m.

„Būrėja“, 2008 m.

„Elgeta“. 2008 m.

„Amūras“ (Janina Miknevičienė), ansamblis „Žaisa“ (Kaunas). 2009 m.

„Ragana“ , ansamblis „Aidija“ (Radviliškis). 2009 m.

„Ožka“ (Virginija Reutaitė), ansamlis „Aidija“ (Radviliškis). 2009 m.

„Arklys su raiteliu“. 2008 m.

„Elgeta“. 2008 m.

„Lašininis“ (Jonas Volungevičius), ansamlis „Ūla“ (Vilnius). 2009 m.

„Ožys“ (Žydrūnas Rutkauskas), ansamablis „Žibinyčia“ (Marijampolė). 2009 m.

„Daktaras“,ansamblis „Aidija“ (Radviliškis). 2008 m.

„Elgeta“. 2008 m.

„Gervė“ (Stasė Simonavičienė). Ansamblis „Nedėja“, Rumšiškės. 2008 m.

„Meška“ (Vytautas Babenckas) ir „Čigonė“ (Onė Šeštokienė), Dainos klubas „Raskila“ (Vilnius). 2009 m.

„Arklys su raiteliu“ (Jonas Tumakonis), ansamblis „Poringė“ (Vilnius). 2009 m.

„Ožys“ (Stasys Bagdonavičius), Dainos klubas „Raskila“ (Vilnius). 2009 m.

Muziejaus lankytojai (šeima iš Vilniaus) persirengę Užgavienių veikėjais. 2008 m.

Meistrų iš Žemaitijos pagamintos kaukės Užbradumės karčemos ekspozicijoje. 2008 m

„Jaunoji“ (Arūnas Žabaliūnas), ansamblis „Nedėja“ (Rumšiškės). 2009 m.

„Lašininis“ (Gintas Mikalauskas), ansamblis „Kupolė“ (Kaunas). 2009 m.

„Daktarė“ (Aldutė Kasperavičienė), ansamblis „Žibinyčia“ (Marijampolė). 2009 m.

„Giltinė“ (Edvardas Kauliešius), ansamblis „Utauta“ (Utena). 2009 m.

„Velnias“. 2008 m.

„Žydas“ ir „Elgeta“ 2008 m.

„Jaunoji“ (Arūnas Berulis), ansamblis „Gadula“ (Kaunas). 2009 m.

„Arklys su raiteliu“. Ansamblis „Vabalkšnė“ (Kazlų Rūda). 2008 m.

„Kanapinis“ (Gediminas Gricius). ansamblis „Utauta“ (Utena). 2009 m.

Darbėnų sodyboje. 2008 m.

„Lašininis“ (Virgilijus Smailys), ansamblis Utauta (Utena). 2009 m.

„Ožys su raiteliu“. 2008 m.

„Čigonė“ (Daiva Čebetarauskaitė), ansamblis „Kupolė“ (Kaunas). 2009 m.

„Elgeta“ (Emilija Guobienė), Dainos klubas „Raskila“ Vilnius). 2009 m.

„Giltinė“ (Sigita Jurkonienė), ansamblis „Ūla“ (Vilnius). 2009 m.

„Jaunasis“(Zita Asinauskienė) ir „Jaunoji“ (Algirdas Želvys), ansamblis „Žibinyčia“ (Marijampolė). 2009 m.

„Ožys“(Daiva Pilukienė), ansamblis „Poringė“ (Vilnius). 2009 m.

„Lašininis“. Ansamblis „Nedėja“, Rumšiškės. 2008 m.

„Daktarė“ (Daiva Pilukienė), ansamblis „Poringė“ (Vilnius). 2009 m.

Persirengėlių pasirodymas ant pakylos miestelio aikštėje. 2009 m.

Etnologai Vingaudas Baltrušaitis ir Nijolė Andrejevienė. 2008 m.

Nijolė Andrejevienė apklausia kaukių drožėją Eugenijų Arbušauską. 2009 m.

Muzikantai, ansamblis Aidija (Radviliškis).2009 m.

Morė. Autorius Jūratė Mačiūtė. 2009 m.

Fotonuotraukos Erikos Nenartavičiūtės.

Parodą parengė Erika Nenartavičiūtė ir Vingaudas Baltrušaitis

Parodos maketas – kompiuterininko Gyčio Banio

2021 m.